Elė Pranaitytė – anglų kalbos mokytoja, profesionali gidė, knygos „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“ autorė ir tiesiog žmogus, dievinantis keliones. Mūsų pašnekovė jau devynerius metus rašo asmeninį blogą, kuriame dalinasi savo kelionių istorijomis, nuotykiais ir naudingais patarimais. Su Ele aptarėme daugybę dalykų: idėją parašyti knygą apie Vilnių, turizmo srities problemas Lietuvoje, nepasitikėjimą savimi, mūsų šalies, kaip patrauklios kelionių krypties, perspektyvas. Apie visa tai skaitykite šiame interviu!
Kada supratote, kad kelionės yra ta veikla, kuria jūs norite užsiimti ir kad tai iš tikrųjų „veža“?
Turbūt 2011 metų spalį, kai pradėjau rašyti asmeninį blogą. Tada atsirado poreikis pildyti savo kelionių medžiagą ir, nori nenori, tekdavo ieškoti naujų kelionių krypčių, nes vis prireikdavo naujos medžiagos blogui. Kai išmokau keliones planuotis pati, supratau, kad ši veikla man iš tikrųjų patinka. Toliau, nuo tų 2011-ųjų metų, viskas vystėsi kaip grandininė reakcija: prisijungiau prie įvairių keliautojų grupių Facebook socialiniame tinkle, ėmiau prenumeruoti naujienlaiškius, sekti kelionių pasiūlymus, ieškoti įdomių kelionių krypčių, domėtis, kada dažniausiai atsiranda patrauklių ir įdomių pasiūlymų, sekti kelionių kainas. Tokia veikla tapo tarsi mano narkotiku. Savo keliavimo istoriją skirčiau į dvi dalis – prieš blogo rašymą ir po blogo rašymo, nes keitėsi kelionių kokybė ir jų metu renkamos medžiagos pobūdis. Kitų kraštų, kitų žmonių pažinimas yra ne tik įdomus, bet ir tiesiogiai susijęs su mano profesija, nes esu gidė. Mane sužavėjo atradimas, kad visur, kiekvienoje šalyje gali aptikti lietuviškų sąsajų, kurių ieškojimas kituose kraštuose mane labai traukia.
Kaip kilo idėja imtis asmeninio blogo rašymo?
Ši idėja kilo didelio pykčio momento metu. Buvo spalio mėnuo, už lango lietus, šalta ir kažkodėl buvau labai susierzinusi. Kaip tik tuo metu vienas žmogus man pradėjo zyzti, kaip Lietuvoje nyku, neįdomu, kaip sunku organizuotis keliones... Būtent tada aš pagalvojau: „na dabar aš jums parodysiu kaip reikia ir kad viskas galima“. Norėjau įrodyti, kad Lietuvoje galima keliauti be automobilio, nes, kas keisčiausia, dažniausiai dėl kelionių po mūsų šalį skundžiasi žmonės, turintys automobilius. O jūs pabandykite kažkur nuvažiuoti be automobilio! Pavyzdžiui, į Naująją Akmenę... Tuo momentu norėjau tiesiog kitiems įrodyti, kad viskas yra įmanoma.
Ėmiau ieškoti informacijos, ką galima pamatyti Lietuvoje keliaujant autobusais, traukiniais, kokie galimi kelionių variantai. Tada supratau, kad daug ko mūsų šalyje nesu mačiusi – vien apie Vilnių atradau daugybę naujų vietų.
Mane sužavėjo atradimas, kad visur, kiekvienoje šalyje gali aptikti lietuviškų sąsajų
Taip pat savo tekstais norėjau parodyti, kad gali būti smagu keliauti net ir vyraujant blogiems orams, nes Lietuvoje planuotis keliones pagal orus pakankamai sudėtinga. Aš netgi turėjau blogo oro aprangą: iš anksto žinodama, kad ateinantį savaitgalį tikrai keliausiu, net ir lyjant lietui apsirengdavau savo blogo oro aprangą (į šį komplektą įėjo atviros basutės, trumpi bridžai, taip pat skėtis, termosas su arbata, fotoaparatas) ir pirmyn! Nuo to, kad sėdėsi namie lietuviškas oras tikrai nepasitaisys. Būtent prastu oru vykusios kelionės buvo pačios įsimintiniausios: brendi per dumblą, šokinėji per balas, dairaisi aplinkui – visai smagu.
2012 metais sudarėte vietų, kurias norite aplankyti Lietuvoje, sąrašą. Ar prabėgus daugiau nei penkiems metams pavyko viską įgyvendinti?
Su tais norų sąrašais man nelabai sekasi... Šį tą aplankiau ir tame norų sąraše tos vietos yra nubrauktos, įdėtos nuorodos su išsamiais kelionės aprašymais. Esmė ta, kad vis atsiranda kažkas naujo, netikėto ir įdomesnio. Be to, svarbus ir kainos-kokybės santykis.
Kaip ir dauguma keliautojų, turiu ydą galvoti, kad į norimą aplankyti Lietuvos vietą tikrai nuvažiuosiu kitą kartą, bet taip vis ir atidėlioju. Tada save raminu, kad nieko čia baisaus, nes Lietuva juk niekur nedings. Ir štai į Telšius ruošiuosi važiuoti jau ketverius metus... Tiesiog vis atsiranda kažkas įdomesnio, pavyzdžiui, „Ryanair“ pasiūlo tokius pigius skrydžius, kad tada labiau apsimoka skristi kažkur į užsienį, negu iš Vilniaus važiuoti į tuos pačius Telšius. Tokiais atvejais suveikia mano suvalkietiški taupumo principai ir Lietuvos miestai ir kaimeliai pasislenka į antrą planą.
Tačiau tam, kad rastumėte pigius skrydžius, turite būti pasiruošusi išvykti bet kada, be to, pigūs bilietai dažniausiai reiškia skrydžius savaitės viduryje. Kaip suderinate darbą ir keliavimą?
Aš dirbu gide, taip pat mokau anglų kalbos, tačiau esu savarankiškai dirbantis asmuo ir pamokų grafiką galiu dėliotis taip kaip man reikia.
Blogeriams įprasta dalintis kontaktais, rekomendacijomis ir atsiliepimais. Daug kur teko matyti, kad žmonės rekomenduoja būtent jus. Kaip manote, kuo kitiems esate tokia įdomi?
Pirma – mes tiesiog apsikeičiame nuorodomis. Antra – kartą per metus vyksta blogerių savireklamos savaitė, kurios metu blogeriai dalinasi ką skaito ir kodėl skaito. Smagu, kad žmonės dalinasi nuorodomis į mano blogą ir atsiliepia apie jį teigiamai: kad smagu skaityti, kad galima rasti daug įdomios informacijos, nes aš stengiuosi savo keliones aprašyti kiek įmanoma išsamiau. Kaip vienas žmogus man sakė: „tavo kelionės aprašymą galima tiesiog atsispausdinti ir su juo vaikščioti kaip su gidu“. Be to, dabar nuosekliai aprašau ir savo kelionės išlaidas: kiek kainavo skrydis, viešbutis, maistas, nes noriu, kad skaitytojai galėtų lengviau orientuotis dėliodami savo kelionės biudžetą.
Man padeda ir tas naudingumo principas. Štai, pavyzdžiui, aš vaikštau nepramintais takais, kuriuose nėra nuorodų, tad tokiais atvejais mano kelionės informacija atrodo taip: „eikite keliu iki trečio beržo, ten pasukite į dešinę ir eikite iki penktos pušies“. Žmonės tada gauna naudingos informacijos, kurios niekur kitur nėra. Be to, pastebėjau, kad tokius aprašymus žmonėms įdomu skaityti. Matyt dėl to iš visų mano bloge apsilankiusių žmonių trečdalis tampa nuolatiniais skaitytojais.
Ar sutinkate su mano teiginiu, kad lietuviai pirmiausiai domisi ne tuo, ką kelionės metu galima pamatyti ir nuveikti, o tuo, kiek viskas kainuos?
Žinoma, lietuviai tikrai linkę skaičiuoti. Nebent nori kažką tikslingo pamatyti ir turi savo svajonių vietą. Tačiau tai, kad tu iš anksto stengiesi apsiskaičiuoti savo kelionės biudžetą, tikrai nėra blogai.
Jūsų tekstai iš tikrųjų labai informatyvus. Juose visada galima rasti ne tik aprašytus jūsų potyrius, bet ir gausybę istorinės medžiagos. Rašydama kelionių istorijas mėgstate kapstytis interneto platybėse?
Mėgstu. Nematau prasmės įdėti nuotrauką su prierašu, kad aplankiau tokią ir tokią vietą. Man norisi papasakoti apie viską plačiau. Tada pradedu ieškoti informacijos apie konkretų objektą internete. Kažką gali pasiūlyti Wikipedia, kuri, deja, nėra pakankamai patikimas informacijos šaltinis. Tačiau ten galima rasti įvairių kabliukų ir nuorodų į kitus šaltinius. Atradęs siūlo galą jį vynioji tol kol nueini iki paties kamuolio. Apie bet kokį objektą tikrai įmanoma surinkti 5-6 šaltinius. Kadangi mėgstu skaityti, tos informacijos atrandu ir ten, kur net negalėjau tikėtis. Parašyti vieną tekstą bei suredaguoti nuotraukas man trunka maždaug 10 darbo valandų.
Nuosekliai aprašau ir savo kelionės išlaidas: kiek kainavo skrydis, viešbutis, maistas, nes noriu, kad skaitytojai galėtų lengviau orientuotis dėliodami savo kelionės biudžetą
Viename iš savo įrašų minėjote, kad Lietuvoje sunku keliauti. Kokios yra pagrindinės problemos?
Kalbėdama apie sunkumus visų pirma noriu pasakyti, kad aš nevairuoju ir neturiu noro mokytis tai daryti. Man patinka naudotis traukiniais, autobusais, bet jų tvarkaraščiai labai prastai derinami prie keliautojų poreikių. Pavyzdžiui, kai kur, kur tau labai reikėtų, traukiniai iš viso nestoja.
Kitas dalykas, sakykime iki Trakų galima nuvažiuoti bet kada ir bet kokiu oru. O ką kalbėti apie kokį Paežerių dvarą? Tada ieškai kaip arčiau tos vietos galima nuvažiuoti su persėdimais, galiausiai ne vieną kilometrą tenka eiti pėsčiomis. Ir kiek žmonių taip nori keliauti? Dauguma tiesiog numoja ranka ir viskas.
Savaitgalis keliauja daugiausiai „normalių“, t. y. darbo dienomis nuo 8 iki 17 val. dirbančių žmonių, tačiau kai kada, ypač ne sezono metu, turizmo informacijos centrai savaitgaliais nedirba. Jie dirba darbo dienomis, įprastomis darbo valandomis, todėl savaitgalį atvažiavę turistai pabučiuoja durų rankeną, iš išorės pažiūri į už Europos Sąjungos lėšas atnaujintą turizmo centro pastatą, tačiau pasinaudoti jo paslaugomis neturi galimybės. Man pradėjus dėl to burbėti vienas draugas pasiteiravo: „tai kam reikalingas turizmo centras, jei viskas yra internete?“. Būtent, tai kam jis tada ten stovi, jei viskas yra internete? Tai paverskime tokį pastatą dar vienu prekybos centru...
Kitas dalykas, mes nemokame užimti užsienio turistų taip, kad jie Lietuvoje paliktų kuo daugiau pinigų. Kad ir kaip godžiai tai skambėtų, tačiau turizmas nėra labdara ir iš to reikia uždirbti. Paimkime kaip pavyzdį Merkinės bokštą – po atidarymo pusė Lietuvos važiavo jo apžiūrėti, tačiau viskas bokštu ir apsiriboja. O kur pavalgyti? Ką dar ten nuveikti? Jau nekalbu apie tai, kad Lietuvoje mažesniuose miesteliuose turistams trūksta normalių tualetų. Paprastai tariant, Lietuvoje vyrauja neūkiškas požiūris į turizmą.
Ir tokios problemos neišsispręs, jei mes neturėsime vieno rimto „šeimininko“. Juo galėtų tapti Ūkio ministras, nes jis yra ministerijos, kuruojančios turizmo sferą, galva. Bet jis vienas visko nesuvaldys ir tam reikia kompleksinių sprendimų. Dėl tų pačių turizmo informacijos centrų – gal tada reikėtų keisti jų darbo valandas, kad žmonės galėtų juose lankytis ir savaitgaliais? Jei darbo valandos yra etatų klausimas – gal tada reikėtų įsteigti papildomus etatus? Sutvarkyti nuorodas į lankytinus objektus taip pat neturėtų būti labai sudėtinga. Pavyzdžiui, Kernavėje vyksta Gyvosios Archeologijos dienos, į kurias suplaukia jūra žmonių – negi taip sudėtinga iš Vilniaus tomis dienomis paleisti specialų maršrutą, kuris kursuotų tarp sostinės ir Kernavės? Tada atvyks daug žmonių, neturinčių savo transporto, nes visuomeninis transportas kursuoja klaikiais grafikais. Į renginio bilieto kainą juk galima įtraukti ir pervežimo kaštus... Bet niekas nežino kas tai turėtų daryti... Mes matome problemas, tačiau egzistuoja daug povandeninių srovių, apie kurias nežinome. Yra daug šeimininkų, kurie kažką truputį prižiūri, už kažką truputį atsako, tačiau to tikrojo vado nėra ir iš pirmo žvilgsnio nesunkiai išsprendžiami klausimai tampa varginančiomis problemomis.
O ar nemanote, kad Lietuvai trūksta savireklamos?
Be galo trūksta! Kai kurių turizmo informacijos centrų internetiniai tinklalapiai yra baisūs, juose neįmanoma nieko rasti, o ką jau kalbėti apie medžiagą anglų kalba... Elementarus pavyzdys – Kryžių kalnas. Daugybė žmonių internetiniuose forumuose klausia: „atskridau į Vilnių, kaip man nusigauti iki Kryžių kalno?“. Tada jam aiškini, kad iš Vilniaus traukiniu ar autobusu važiuoji iki Šiaulių, ten turi susirasti vairuotoją, kuris tave nuveš ir paleis netoli Kryžių kalno, o tada horizonte ieškok kalvos su daug kryžių... Klausimas – o kodėl nuo stotelės (kuri yra už 2 km nuo Kryžių kalno) autobusas negali privažiuoti iki prie pat esančios aikštelės? Ieškant šių atsakymų viskas atsimuša į biurokratijos sieną, nes niekas nežino kas už tai turėtų būti atsakingas: ar Susisiekimo ministerija, ar Ūkio ministerija, kuri kuruoja Lietuvos turizmą, ar savivaldybė. Juk jeigu Šiaulių savivaldybė atidavė maršrutą į Kryžių kalną privačiam vežėjui, ji neturi teisės jam nurodinėti kaip jis turi važinėti. O juk kalbame ne apie kokį kaimo paminkliuką, o apie Kryžių kalną, kuris yra unikali vieta visame pasaulyje! Ir tokių objektų Lietuvoje yra ne vienas ir ne du, kuriuos užsienio turistai norėtų pamatyti, tačiau nežino kaip tą padaryti. Valdininkai nenori imtis veiksmų, o dėl to kenčia keliautojai. Labai sunku daryti „kažką“, kai tai yra „ne mano daržas“.
Kad ir kaip godžiai tai skambėtų, tačiau turizmas nėra labdara ir iš to reikia uždirbti
Galima pasidžiaugti, kad per pastaruosius pora metų atsirado progresas. Pagaliau prasidėjo šioks toks viešinimas, Lietuvos Turizmo departamentas dalinasi pas mus viešėjusių užsienio žurnalistų straipsniais ir reportažais. Deja, šiai dienai nėra metodikos, kuri padėtų paskaičiuoti, kiek tas viešinimas pritraukia turistų.
Atrodo, kad mes, lietuviai, per daug nuvertiname savo šalį. Ypač kai pradedame ją lyginti su tokiais turistų traukos centrais kaip Roma ar Paryžius. Atrodo, kam reklamuoti kokį Kryžių kalną, kuriame tiesiog pavaikščiosi pusvalandį ir viskas. Galbūt mes nevertiname to, ką turime, nes nesuprantame, kad tokios mažai ištyrinėtos vietos būtent ir yra įdomios tikriems keliautojams. Juk apie Koliziejų ar Eifelio bokštą internete ir taip be galo daug informacijos, o Lietuvoje daugybė vietų yra unikalios ir neišreklamuotos, nes mes patys kažkodėl vengiame arba bijome tą reklamą daryti.
Yra toks psichologijoje dažnai sutinkamas išsireiškimas „medinė koja“. Kitaip tariant, kaltė visada permetama tai medinei kojai, tarkime, „Lietuvoje duobėti keliai, nes juos tiesė sovietmečiu“; „Autobusų grafikai nesuderinti, nes jie likę nuo sovietinių laikų“... Tas sovietmetis žmonėms dar papildomai įskiepijo įsitikinimą, kad mes nieko savo įdomaus neturime, mūsų kultūra kitiems neįdomi ir metams bėgant dauguma tuo patikėjo. Rašydama knygą apie Vilnių būtent ir norėjau parodyti, kad mes esame įdomūs, kad Lietuva įdomi tiek lietuviams, tiek pasauliui.
Esmė tame, kad žmonės nežino, nuo ko pradėti ieškoti informacijos apie konkrečią Lietuvos vietą. Štai aš kiekvienam savo blogo įrašui skiriu 10 darbo valandų tam, kad parodyčiau, kokia įdomi gali būti mūsų valstybė, bet daugelis žmonių negali sau leisti tiek laiko sėdėti bibliotekose, rašyti ir atradinėti naujus dalykus. Nekalbant apie pigų popsą, Lietuvoje labai trūksta tos populiariosios istorijos. Turbūt Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius paskutinieji filmavo savo keliones po Lietuvą plačiajai auditorijai. Tokios medžiagos mums labai trūksta, nes mes turime kuo didžiuotis ir turime ką parodyti. Mums, lietuviams, reikia išmokti save mylėti, nes mes be reikalo save nuvertiname. Lietuvos turizmui reikia agresyvios reklamos, reikia užsienio turistų, nes turizmas yra svarbi ekonomikos dalis. Viename straipsnyje skaičiau, kad pasaulyje 1 iš 10-ies žmonių pasaulyje turi darbą turizmo dėka – toks faktas šį tą pasako.
Gal galite pasidalinti praktiniais keliavimo po Lietuvą patarimais? Kur galima rasti naudingos informacijos ir įdomių maršrutų?
Šiuo klausimu turbūt nenudžiuginsiu, nes vis dėlto, ruošiantis kelionei reikia daug dirbti. Tačiau jau ne vienerius metus Lietuvoje vyksta „Adventur“ paroda, kurioje galima rasti tikrai vertingos medžiagos: detalių įvairių Lietuvos kraštų žemėlapių, smulkios informacijos apie mažai žinomas lankytinas vietas. Į „Adventur“ parodą suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos ir jie gali suteikti tau tokios informacijos, kurios neras net „Google“. Taip pat prisirinksite visokiausių lankstinukų apie kiekvieną Lietuvos kraštą. Tačiau tai reikia daryti tikslingai, nes „imant viską“ galite ir patrūkti. Paroda vyksta žiemą, todėl būtų geriau apgalvoti, ką norite aplankyti, tarkime, šią vasarą ir nueiti prie konkretaus stendo, kuriame gausite išsamios informacijos apie jūsų pageidaujamą kelionės tašką. Jeigu to negana, kreipkitės į savivaldybių turizmo informacijos centrus, kartais galima rasti neblogos medžiagos jų internetiniuose tinklalapiuose. Sužinoti daug informacijos padės „Google“, tik, kaip minėjau, reikia nepatingėti ir atsakingai padirbėti. Na, o tinginių džiaugsmu visada bus minėtoji „Adventur“ paroda – ten visada atrasite kažką naujo ir įdomaus.
Mums, lietuviams, reikia išmokti save mylėti, nes mes be reikalo save nuvertiname
Jūsų nuomone, kur Lietuvoje turėtų apsilankyti užsienio turistai, kad galėtų geriau pažinti mūsų šalį?
Pažintį reikėtų pradėti nuo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kuršių Nerijos ir Kryžių kalno. Tai yra pakankamai išreklamuoti objektai, apie juos nesunkiai galima rasti informacijos internete, yra viešbučiai, važiuoja traukiniai ir autobusai, todėl užsienietis be didelio vargo pasieks kiekvieną minėtą miestą. Didieji mūsų šalies centrai turi turtingą istoriją, įvairią architektūrą, todėl per šias vietas galima pakankamai neblogai susipažinti su Lietuva. Jeigu norėtųsi dar kažko – turizmo informacijos centruose visada galima rasti informacijos apie tai, kas dar įdomaus ir verto pamatyti yra tuose regionuose. Beje, aš laikausi nuomonės, kad kiekviename iš šių miestų reikia aplankyti bent vieną muziejų – tai padės geriau pažinti miesto ir šalies istoriją.
Jeigu pirmos pažinties su Lietuva ir minėtais objektais negana, jeigu kažkas „užkabino“, visada gali sugrįžti jau su savo strateginiu planu, kuriame aiškiai matysis, ką tiksliai ir nuodugniau nori apkeliauti Lietuvoje. Žinoma, atsižvelgiant į jau minėtas transporto problemas.
Galiausiai, kad ir ką turistas iš užsienio pasirinks: ar muziejus, ar maistą, ar pasivaikščiojimus po senamiestį – Lietuva visa tai gali pasiūlyti. Kiekvienas patyręs turistas su laiku išsigrynina, kas jam labiausiai patinka keliavime. Pavyzdžiui, aš niekada negalvojau, kad dar kada nors sugrįšiu į Rygą. Pabuvau ten savaitę, viską pamačiau, ką dar Rygoje galima nuveikti? Tačiau paskui atradau ten vykstančius festivalius, supratau, kad iš Rygos patogiausia keliauti po likusią Latvijos dalį. Vis užsukdama į Rygą galėjau atrasti naujų nišų, dėl kurių norisi sugrįžti. Užsieniečiams Lietuvoje tų nišų taip pat galima rasti labai daug ir sugrįžti į mūsų šalį dar ne vieną kartą.
Jūsų mėgstamiausia vieta Lietuvoje?
Vilnius. Be konkurencijos.
Ar buvo tokių kelionių po Lietuvą, kuomet kažkur vykote nusiteikusi skeptiškai, nesitikėjote kažko daug pamatyti, tačiau galiausiai tokia išvyka viršijo visus jūsų lūkesčius?
Kažko tokio negaliu išskirti, nes per mažai ruošiuosi kelionėms, kad tie lūkesčiai būtų viršyti. Vis tiek iš pradžių susidarai objektų, kuriuos nori pamatyti, sąrašą. Apie juos dažnai net neturi informacijos, tai kas ten ką gali viršyti? Nuvažiavai, pamatei ir pagalvojai, kad buvo tikrai verta tiek laiko sugaišti. Tačiau lūkesčių viršijimas kartais atsirasdavo grįžus namo ir pradėjus rašyti straipsnį apie kelionę. Internete atrasdavau daug įdomios informacijos apie kai kurių lankytų objektų istoriją, tačiau šaukštai jau būdavo po pietų.
Kad ir ką turistas iš užsienio pasirinks: ar muziejus, ar maistą, ar pasivaikščiojimus po senamiestį – Lietuva visa tai gali pasiūlyti
Šiaip mane maloniai nustebino Merkinė. Turistams kol kas nėra kur pavalgyti, nėra viešbučio, tačiau juokas juokais – miestelio centre yra tualetas. Įsivaizduokit, prie kokio nors piliakalnio atvažiuoja pilnas turistų autobusas, o ten nėra tualeto. Todėl tokie dalykai prispyrus reikalui iš tikrųjų džiugina, kad ir kaip juokingai tai skambėtų.
Pereikime prie jūsų knygos „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“. Interviu su „Tyto Alba“ leidykla sakėte, kad knygynuose ir taip pilna visokiausių knygų apie Vilnių. Kodėl nusprendėte parašyti dar vieną?
Google+ socialiniame tinkle, kuriame renkasi kiek intelektualesnė publika nei Facebooke, turime grupę, kurioje yra žmonių profesionalų, „gaudančių“ žmones, galinčius kažką parašyti. Galima paminėti „Verslo klasės“ redaktorių Aurelijų Katkevičių ir Jurgitą Ludavičienę, kuri dirba „Tyto Alboje“. Jurgita susisiekė su manimi ir paklausė, ar mane domintų tą kelionių patirtį iš asmeninio blogo perkelti į knygos formatą. Pagalvojau, kad pabandyti verta, nes pačiai buvo įdomu, kas iš to išeis. Susitikom, apsitarėm ir nusprendėm pabandyti.
Knygų apie Vilnių yra tikrai daug – pasižiūri į knygynų lentynas ir galvoji ar tikrai dar vienos reikia. Vienoje knygų mugėje radau virš 10-ies knygų apie Vilnių ir man tikrai sunku pasakyti, kas iššaukė tokį Vilniaus populiarumą. Vis dėlto, viena knyga patiks vieniems, o štai kita sudomins visai kitą auditoriją. Aš kartais paskaitau sovietmečiu apie Vilnių rašytus kelionių vadovus, tačiau po nepriklausomybės atėjimo didžioji tos literatūros dalis jau buvo morališkai pasenusi ir reikėjo ją perrašyti. Juk Vilniuje dirba archeologai, istorikai, įvairių sričių specialistai ir apie Lietuvą vis randama kažkas naujo arba naujai prisimenami seni dalykai. Vilniaus populiarumas yra neblėstantis.
Kuo jūsų knyga skiriasi nuo kitų knygų apie Vilnių?
„Tyto Alba“ man buvo labai maloni ir suteikė visišką laisvę, tik paskui kalbos redaktorė sutvarkė tekstą, nes lietuviškai rašyti aš nemoku. Niekas turbūt to nemoka visiškai taisyklingai... Kai kuriose knygose aprašomas visas Vilnius, bet kiekvienam objektui skiriama labai nedaug teksto. Mano knygoje objektų mažiau, tačiau apie kiekvieną iš jų pateikiama kur kas daugiau informacijos. Knygoje 24 objektai sutalpinti į 3 valandas – tiek laiko per ekskursijas kalba gidai apie visus mano knygoje minimus objektus. Žmogus, nusipirkęs knygą, jeigu jo nespaudžia laikas, gali po Vilnių vaikščioti kad ir tris dienas. Kai kurie mano pažįstami džiaugėsi sakydami: „va kaip gerai, atvažiavo draugai dviems dienoms, reikia kažką parodyti, tai pasiskaitom tavo knygą – nueinam vienur, kitur ir tas labai naudinga“.
Objektai standartiniai: Vilniaus katedra, Vilniaus universitetas, Valdovų rūmai, Onos ir Bernardinų bažnyčios, rotušė, Aušros vartai... Kiekvienos prezentacijos metu, jeigu dar turėsiu galimybę pristatyti savo knygą, man teks prašyti 15 minučių atgailos, nes žmonės sako, kad į knygą neįtraukiau kai kurių objektų. Visko įtraukt negali, nes kažko tenka atsisakyti. Taip, yra daug gražių neišvardintų vietų, tačiau eidamas iki jų pirmyn ir atgal tu sugaiši labai daug laiko ir teks atsisakyti kažko kito. Kaip tik neseniai kalbėjau su viena gide, kuri sakė, kad turistai nori trumpesnių pažintinių ekskursijų, kurios truktų ne ilgiau kaip 2,5 val.
Mano knygoje sudėta tai, ką dažniausiai apie pagrindinius Vilniaus objektus kalba gidai. Žinoma, yra specifinės turistų grupės, kurios nori pavaikščioti specifiniais maršrutais, todėl normalu, kad kažkokius objektus tenka praleisti. Nėra taip, kad visi objektai yra privalomi aplankyti. Kiekvienas gidas pasirenka ką ir kaip jis pasakos, o aš savo knygoje sudėjau informaciją, kurią ekskursijos metu pasakočiau būtent aš.
Patogu tai, kad tu nesi įspraustas į jokius rėmus. Gali atsisėsti senamiesčio kavinėje, ramiai paskaitinėti knygą ir nuspręsti kur nori eiti toliau. Mano knyga yra tarsi individualus kelionių po Vilnių gidas. Juk kelionių metu labai daug stovima ir labai daug vaikščiojama, o dvidešimties žmonių grupės ant suoliukų nesusodinsi kol tu kalbėsi. Kur kas smagiau pavargus bet kada prisėsti kavinėje ir žinoti, kad tu nieko svarbaus nepraleisi.
Knygoje rašiau, kad „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“ visų pirma skirta tikriems vilniečiams. Vilniečiai dažnai turi nusistatymą, kad čia gimę ir augę jie apie sostinę žino viską. Tačiau kažką naujo tikrai galima sužinoti. Kitas dalykas – pas tave atvažiuoja svečiai, bet tu nesi gidas, tačiau nori kažką parodyti Vilniuje. O nuo ko pradėti? Ką daryti? Kur vesti? Kur nevesti? Mano knyga ir yra ta špargalkė.
Dar norėčiau, kad šią knygą su savimi turėtų žmonės, vykstantys į komandiruotes į užsienį. Juk per konferencijas būna daug neformalaus bendravimo, kuriame tavęs kažkas paklaus iš kur tu esi, kas įdomaus tavo šalyje. Jeigu esi bankininkas ar verslininkas, o ne gidas ar archeologas, tai gali ir nežinoti, kas ten TOKIO specifinio Vilniuje yra. Knyga tikrai gali ateiti į pagalbą ir padėti skleisti žinią apie Vilnių.
Susidaro įspūdis, kad būti gidu yra pakankamai sudėtinga. Su kokias didžiausiais iššūkiais susiduria gidai?
Esu pasiekusi tokį sugedimo laipsnį, jeigu taip galima pasakyti, kad ekskursiją renkuosi aš. Žiūriu, kas užsako ekskursiją, kiek žmonių, kokia grupė, kokie interesai. Sakykime, vyksta kažkokie projektai ir į susitikimą Vilniuje suvažiuoja žmonės iš skirtingų valstybių. Jiems reikalinga ekskursija po Vilnių, už kurią, tarp kitko, gerai mokama. Tačiau tokiems žmonėms ekskursijos dažniausiai nėra įdomu. Jie atvažiuoja gerai praleisti laiką, nemokamai pavalgyti, nemokamai pagyventi viešbutyje. Buvo ir tokių atvejų, kai vedžiau ekskursijas labai aukštas pareigas užimantiems įtakingiems žmonėms, nuo kurių žodžio daug kas priklauso. Tačiau tokie žmonės dažniausiai būna labai nemalonūs, atgrasūs, nekultūringi ir tu žinai, kad ekskursijos metu lieki klouno vietoje. Taip, tau gerai sumokės, bet taip neturėtų būti. Todėl jeigu man skambina žmonės ir sako „mes turime projektą“ – iš karto sakau tvirtą „ne“.
Mano knygoje sudėta tai, ką dažniausiai apie pagrindinius Vilniaus objektus kalba gidai
Man labai svarbu kokiu tikslu žmogus tą ekskursiją užsako, nes baisu užplaukti ant kokio povandeninio akmens. Pavyzdžiui, vedžiau ekskursiją anglų kalba, kurioje dalyvavo tarptautinė grupė žmonių. Joje dalyvavo baltarusiai, kuriems nepatiko, kad minėdama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą nepaminėjau Baltarusijos. Taigi labai svarbu mokėti pažinti ekskursantus, nes pats to nežinodamas gali kažką ne taip pasakyti. Po vienos ekskursijos rusų turistų grupei prie manęs priėjo dvi rusės ir paklausė: „ar mes, rusai, iš viso esame Lietuvai kažką gero padarę?“. Tuo metu net pasimečiau, nes ekskursijos metu tikrai daug pasakojau apie sovietinę okupaciją, karą dėl Smolensko, dėl Vilniaus ir panašiai. Taip jau sutapo, kad viską nušviečiau iš blogosios pusės. Tačiau tu negali išmesti šitų dalykų iš mūsų valstybės istorijos, todėl gidas privalo mokėti laviruoti bendraudamas su įvairiausiomis žmonių grupėmis.
Daugelį pradedančių gidų gąsdina tai, kad reikia labai daug žinoti. Nepamirškite, kad ekskursijoje dalyvaujantys žmonės taip pat kažką žino ir tu turi mokėti argumentuotai atsakyti į jų klausimus ir nuomones. Kartais ekskursantai net pradeda įrodinėti savo teisybę, nors tai net ir nėra tiesa. Reikia mokėti tinkamai reaguoti į tokias situacijas.
Dar vienas dalykas yra auditorijos, viešo kalbėjimo baimė. Tu gali žinoti labai daug, tačiau kai reikia pradėti pasakoti žmonių miniai, atsiranda vidiniai barjerai. Viešai išstodamas prieš gana didelę auditoriją gidas neturi teisės nusišnekėti.
Ar turite viziją, kaip turėtų atrodyti turistinės, tiek lietuviams, tiek užsieniečiams patrauklios Lietuvos paveikslas?
Turbūt nieko naujo, kas jau buvo aptarta anksčiau, nepasakysiu. Lietuva turi viską, ko turistams reikia. Tikrai. Bet tas prieinamumo ir ūkiškumo trūkumas labai mažina kokybę. Jeigu minėtas problemas kažkada pavyktų išspręsti, Lietuva tikrai taptų patrauklia šalimi visiems. Užsienio turistams trūksta užtikrintumo, nes jiems sunkoka rasti informacijos apie tai, kaip elgtis atvykus į Lietuvą. Pakeitus požiūrį į turistų poreikius, atsirastų saugumo jausmas, o kartu ir šalies patrauklumas. Norėčiau, kad Lietuva būtų tokia valstybe, kurioje sąlygas keliauti turėtų ne tik jauni ir darbingo amžiaus žmonės, bet ir pagyvenę piliečiai ar šeimos su mažais vaikais. Dirbkime vardan žmonių patogumo, kad jie norėtų „išbandyti Lietuvą“, o ją išbandę rekomenduotų mūsų šalį ir kitiems.