Milda Noreikaitė – kelionėmis ir Indija besižavinti žurnalistė, aplankiusi daugybę gražiausių pasaulio vietų. Milda dar mokyklos laikas suprato, kad kelionės yra daugiau nei nuotrauka Instagrame. Keliavimas – tai puiki galimybė pažinti save. Mūsų pašnekovė, ieškodama vidinės laimės, leidosi į nepamirštamą kelionę į šventąjį Vrindavano miestą Indijoje. Apie savo dvasinį skrydį į Indiją indišką kasdienybę ir gyvenimo džiaugsmo paieškas Milda plačiau pasakoja šiame interviu.
Milda, kuo tave traukia kelionės? Kada supratai, kad nori keliauti?
Pirmieji žingsniai prasidėjo dar mokykloje, kai buvau 12-13 metų ir su tėvais vykdavome į keliones lietuviams tradicinėmis kryptimis – į Turkiją ar Egiptą. Jau tada pajutau tą malonų išvažiavimo ir grįžimo į namus jausmą, tad kelionėmis užsikrėčiau tėvų dėka. Po kelių metų supratau, kad būtų įdomiau keliauti šiek tiek kitaip, o ne tik sėdėti viešbutyje ir degintis prie baseino. Norėjosi išbandyti, ką reiškia keliauti vienai, gyventi ne viešbučiuose, pamatyti gyvenimą svetur ir patirti kažką naujo – keliauti skatino mano žingeidumas.
Žinau, kad vienu metu buvai nusprendusi nebekeliauti ir netgi kėlei klausimus, kokia apskritai yra keliavimo prasmė.
Pamenu, visada įsivaizdavau esanti tikra kelionių mėgėja ir kad vos baigusi mokyklą leisiuosi į keliones po pasaulį. Dar mokyklos laikais bandžiau įstoti į užsienio universitetą, bet tada supratau, kad noriu studijuoti žurnalistiką. Natūraliai kilo mintis, kad galbūt iš pradžių reikėtų tokį dalyką pastudijuoti gimtąja kalba, todėl įstojau į Vilniaus universitetą ir likau Lietuvoje. Tuomet ėmiau planuoti, kad studijų metu keliausiu į užsienį pagal studentų mainų programas.
Pirmiausiai, vasarą pagal Work and Travel programą išvažiavau į Ameriką, kur apkeliavau rytinę Amerikos pakrantę, buvau Niujorke, prie Niagaros krioklių, Bahamuose ir kitose turistų dievinamose vietose. Tačiau visą tą buvimo užsienyje laikotarpį nesupratau, kas su manimi darosi: vasaromis taip sunkiai dirbau, kad galėčiau pamatyti Amerikos grožį, tačiau atsidūrus bet kurioje išsvajotoje vietoje mane apimdavo didelis beprasmybės jausmas. Stovėdama prie Niagaros krioklio ar Times Square aikštėje Niujorke galvodavau: „ką aš čia iš viso veikiu?“.
Grįžusi iš Amerikos dar pusę metų pagal Erasmus mainų programą studijavau Ispanijoje. Ten taip pat pilna gražių vietų, tačiau beprasmybės jausmas mane persekiojo ir toliau. Aš, jauna studentė, buvau Ispanijoje, tačiau nenuėjau nė į vieną vakarėlį! Dabar manau, kad būtų smagu pabūti vakarėliuose, bet tada buvau pasinėrusi į savo gyvenimo prasmės paieškas ir, nežinodama ko imtis, laisvu nuo paskaitų metu tiesiog sportuodavau mažai kam žinomuose parkuose ir gamtoje. Vienintelė turistų mėgstama vieta, kurioje jaučiausi esanti čia ir dabar, buvo Montserato vienuolynas Barselonoje.
Po dešimties mėnesių kelionių Amerikoje ir Ispanijoje grįžau į Lietuvą, į savo namus Prienuose. Tuo metu nenorėjau važiuoti net į studijas Vilniuje – bet kokia kelionė vargino. Šiaip ne taip radau jėgų grįžti į Vilnių ir pabaigti universitetą. Turėdama daugiau laiko ėmiau galvoti, kodėl pasiekus savo svajonę, širdyje atsiranda tuštuma. Pradėjau domėtis Rytų filosofija, skaityti šventraščius, vedas. Tada į mano rankas pateko Radhanathos Svamio knyga „Kelionė namo“ ir viskas, ką jis rašė joje, man buvo labai artima. Ta kelionė namo – tai kelionė į šventąjį Indijos miestą Vrindavaną.
Ir taip tavo norų sąraše atsirado Indija?
Taip! Skaitydama minėtą knygą pirmąkart susidūriau su sąvoka, kad džiaugsmas yra čia ir dabar, pačiame procese, o ne pasiektame tiksle. Didžiausia ir prasmingiausia kelionė yra kelionė į save, į savo vidinio pasaulio stebuklus, o ne vietas, kuriose apsilankoma tik dėl nuotraukos Instagramui. Tada supratau, kad galiu ir noriu keliauti bet kur, tik reikia susitvarkyti su savimi. Knyga „Kelionė namo“ paskatino domėtis Indija ir tada aš pagalvojau, kad galbūt būtent šioje šalyje pradėsiu kurti save iš naujo, pamaitinsiu savo išalkusį vidų.
Mes visi labai mėgstame viešoje erdvėje dalintis citatomis, kad svarbiausia žmogaus vidus, vidinis jo grožis, tačiau ir toliau vertiname aplinkinius pagal jų išvaizdą, apsiribojame paviršutiniškumu. Vrindavano miestelis, į kurį aš keliavau, yra ta vieta, kurioje vyrauja tikras vidinis grožis.
Kokie buvo tavo veiksmai kai apsisprendei važiuoti? Ką apskritai reikia daryti norint leistis į dvasinę kelionę į Indiją?
Į Indiją moterims keliauti vienoms nepatartina ir labai pavojinga. Indija – labai didelė šalis, kurioje vyrauja daugybė skirtingų religijų ir skirtingų pasaulėžiūrų. Pirmąkart keliaudama norėjau jaustis saugi, todėl nusprendžiau keliauti su lektoriumi Anantara Das, kuris kasmet rengia keliones į įvairias šventas Indijos vietas. Jis lietuvis, gyvena Kaune, yra įkūręs savo vienuolyną-ašramą Dvaraka. Anantara Das propaguoja vaišnavišką gyvenimo būdą: nevartoja alkoholio, maitinasi vegetariškai, yra giliai atsidavęs tikėjimui, užsiima kasdienine dvasine praktika. Jis taip pat organizuoja paskaitas, važinėja po Lietuvą pasakodamas apie rytų filosofiją, keliones į Indiją ir gyvenimo tiesas. Aš lankiausi jo paskaitose Vilniuje, po to individualaus pokalbio metu papasakojau jam apie savo vidinius „paklydimus“ ir užgimusį norą važiuoti į Indiją.
Anantara Das keletą kartų per metus keliauja į Indiją ir kartu vežasi visus norinčius. Pirmą kartą savo materialiomis akimis Indiją pamatyti ir pažinti yra labai sunku, todėl rekomenduoju vykti su jau ten buvusiu, dvasingu žmogumi. Visi kartu vykstantys žmonės mėnesį keliauja, klausosi jo paskaitų. Bilietais ir apgyvendinimu, jeigu randi pigiau, gali pasirūpinti pats, bet šiaip jo komanda viskuo pasirūpina – jums tereikia sumokėti pinigus. Jeigu jus domina kelionė į Indiją ar kiti dvasiniai klausimai, galite parašyti jam feisbuke.
Kokių dokumentų reikia vykstant į Indiją?
Vizos, kuri mėnesiui ji kainuoja 30 eurų. Ją gauti - paprasta, tereikia užpildyti prašymą internetu, surašyti savo asmeninius duomenis, nusiųsti savo nuotrauką ir laukti vizos, kuri jums bus atsiųsta elektroniniu paštu. Taip pat reikia paso, kuris galiotų bent pusę metų nuo jūsų planuojamos grįžimo iš Indijos datos. Jeigu mėnesio mažai, vizą galima nesunkiai gauti ir ilgesniam laikui.
Kokios yra apgyvendinimo sąlygos?
Žinoma europiečiams gyvenimo sąlygos Vrindavane gali pasirodyti prastos. Mes gyvenome 5 žvaigždučių viešbutyje, bet tas 5 žvaigždučių viešbutis Indijoje, Vrindavane, kur materialūs dalykai nėra prioritetas, geriausiu atveju bus panašus į nakvynės namus Vakaruose. Išsinuomoti kambarį Indijoje paprasta – viską galima padaryti atvykus į vietą. Nebijokite derėtis, nes indai iš pradžių užsikelia kainas. Galima gyvenamą vietą rezervuoti ir internetu, booking.com pateikia 15 skirtingų apgyvendinimo Vrindavane variantų.
Daugumoje Vrindavane esančių apgyvendinimo vietų nėra net normalaus dušo. Gera žinia ta, kad ten labai karšta, todėl visiškai pakanka šalto vandens. Nenoriu gąsdinti – kai kur yra ir šilto vandens, tik teks atidžiau paieškoti. Nepamirškite laikyti uždarytų langų, kitaip į jūsų kambarį įlys beždžionės. Dar viena problema yra ta, kad kambarių tvarkytojams Indijoje visada reikia sakyti, ką sutvarkyti, nes kitu atveju jie tik surinks rankšluosčius ir išeis.
Indija daugeliui asocijuojasi su nešvara, žmonių miniomis ir kvapų įvairove. Kaip tu prieš išvažiuodama įsivaizdavai Indiją ir koks buvo pirmasis įspūdis atvykus?
Aš Indijos realybei buvau pasiruošusi, nes lankiau paskaitas, perskaičiau keletą knygų apie gyvenimą šioje šalyje. Indija nėra ta vieta, į kurią turistai turėtų vykti dėl materialių dalykų. Per paskaitas mums sakydavo, kad Indija slepiasi nuo materialistų. Mes, vakariečiai, dažnai daug ką matome paviršutiniškai. Mes vertiname žmogų pagal jo socialinę klasę, pasiekimus, išvaizdą ir panašiai. Tas nėra blogai, grožis ir žmogaus pasiekimai yra svarbu, bet manau, kad esmė turėtų būti ne šiuose dalykuose. Nepasiruošusiems turistams pirmas įspūdis Indijoje gali būti labai slogus: aplinkui tvyro smarvė, karvės tuštinasi tiesiog gatvėse, ant kelio pamatysite pervažiuotų gyvūnėlių, šaligatviais laksto žiurkės, kai kas gamtinius reikalus atlieka tiesiog gatvėje, o tuo metu jūsų mokytojas sako „nusilenkime šventajai Indijos žemei“.
Pamačiusi tokius vaizdus supratau, kad jei kur ir išmoksiu matyti vidinį grožį, tai tik čia. Mes visi labai mėgstame viešoje erdvėje dalintis citatomis, kad svarbiausia žmogaus vidus, vidinis jo grožis, tačiau ir toliau vertiname aplinkinius pagal jų išvaizdą, apsiribojame paviršutiniškumu. Vrindavano miestelis, į kurį aš keliavau, yra ta vieta, kurioje vyrauja tikras vidinis grožis, kuris net ir vargingiausiai gyvenantiems žmonėms teikia gyvenimo džiaugsmą. Materialūs dalykai čia nėra vertybė.
Kartais Indija stebino, bet dažniau atrodė, kad jau esu čia buvusi ir tiesiog sugrįžau dar kartą. Indijoje pirmomis dienomis man buvo labai baisu dėl kitos priežasties – aš nežinojau, kad Vrindavane yra tiek daug beždžionių, kurios nuolat puola žmones. Karvės, kurios yra šventas gyvūnas Indijoje ir gali laisvai vaikščioti kur tik nori, negąsdino, nes jos yra labai taikios, o štai beždžiones vietiniai vaiko, gal dėl to jos yra be galo agresyvios. Tu negali neštis jokio maišelio, negali dėvėti akinių ar turėti su savimi telefono, nes beždžionės šoka ant žmonių ir vis bando atimti jų daiktus. Kai kur tų beždžionių būdavo tiek daug, kad mane apimdavo panika, draugės iš manęs net juokdavosi. Taigi, mane kultūrinis šokas ištiko tik dėl beždžionių, nors su laiku šiek tiek su jomis susidraugavau.
Būdama Indijoje suvokiau, kad viskas pasaulyje yra daug paprasčiau negu galvoju. Žiūrėdama į indų gyvenimą supratau, kad mes iš jų turėtume daug ko pasimokyti. Aš tikrai nesu už tą netvarką, kuri vyrauja Indijos gatvėse, bet stebėdama indus pavydėjau to, kad jų akimis daug kas yra taip paprasta. Elementarus pavyzdys: jeigu parkuodami automobilį vakaruose priliečiame kitą transporto priemonę – iškart būtinai kviečiame policiją, pildome deklaracijas, o indai tokiais atvejais tiesiog pamoja vienas kitam ranka ir važiuoja toliau. Retas kuris iš jų turi namą su keturiomis sienomis – dažniausiai tai būna trys sienos, o likusią atstoja koks nors apklotas, tačiau tuose namuose gyvena laimingi žmonės.
Tu indus apibūdini kaip temperamentingus ir darbui atsidavusius žmones. Kodėl tada ten tiek daug vargšų?
Mano požiūriu, Indijoje vyrauja kita kultūra, kitoks požiūris į materialius dalykus. Taip, ten yra daug iš tiesų skurdžiai gyvenančių žmonių, tačiau jie patys nesijaučia tokie nuskurdę, kokiais mes juos laikome. Indai moka džiaugtis mažais dalykais, todėl yra atsidavę ir paprastiems darbams, kurie jiems niekada neatneš nei turtų, nei karjeros aukštumų. Tik reikia nepamiršti, kad Indijoje yra ir daug turtingų, išsilavinusių ir aukštas pareigas užimančių žmonių.
Patarčiau į Indiją keliaujančioms moterims gerbti vietinę kultūrą, dėvėti ilgus sijonus bei drabužius, dengiančius pečius, krūtinę ir pilvą.
Kokie žmonės yra indai? Ar europiečiams saugu ten keliauti?
Kaip jau minėjau, Indijoje, ypač Vrindavane, gyvena dvasingi ir mokantys džiaugtis gyvenimu žmonės. Kas liečia saugumą – Indijoje yra visko. Šalyje gyvena daugiau nei milijardas žmonių, todėl logiška, kad egzistuoja ir didesnis nusikalstamumas. Indijoje, kaip ir kiekvienoje valstybėje, yra visokių žmonių, tačiau jeigu moteris keliauja su vyru, ji bus saugesnė nei keliaudama viena ar su draugėmis. Mano akimis, šioje šalyje yra įsitvirtinęs seksistinis požiūris, kad su vyru einanti moteris – neliečiama, o vienišą galima laisvai kalbinti. Patarčiau į Indiją keliaujančioms moterims gerbti vietinę kultūrą, dėvėti ilgus sijonus bei drabužius, dengiančius pečius, krūtinę ir pilvą. Nusipirkite indišką drabužį sarį – taip jausitės ir būsite saugesnės.
Tai lietuvių pora į Indiją gali keliauti ramiai?
Pora – taip. Viena mergina ar merginų kompanija, deja, nelabai.
Ar tau pačiai daug teko bendrauti su vietiniais? Ar sudėtinga su indais susikalbėti anglų kalba?
Ten vyrauja kažkokia specifinė kalba, kuri netelpa į jokius kalbos rėmus. Vrindavanas yra šventas miestas, į kurį atvažiuoja daugybė tikinčiųjų iš viso pasaulio, todėl anglų kalba susikalbėti tikrai galima. Vietiniai indai didžiąją savo pajamų dalį gauna iš prekybos, taigi jie yra priversti bent jau šiek tiek mokėti anglų kalbą, kad galėtų parduoti savo prekę. Aš su indais susišnekėdavau, bet jų anglų kalba labai indiška. Jeigu į Vrindavaną ar į kitą Indijos vietą keliausite vieni, dėl komunikacijos problemų nebus – oro uostuose, viešbučiuose ir kavinėse dirbantys žmonės turi bent jau anglų kalbos pagrindus. Keblumų bus nebent norint susikalbėti su vietiniais gyventojais gatvėje, o turistiniuose taškuose anglų kalbos tikrai pakaks.
Apsilankykite šventyklose vykstančiose paskaitose, pabandykite pamatyti tai, ko nemato jūsų akys.
Ar ragavai indiško maisto? Ar lietuviams nereikėtų bijoti, kad dėl prieskonių gausos atsiras sveikatos sutrikimų?
Maistas Indijoje yra be proto aštrus. Jeigu nemėgstate aštraus maisto, niekada neužsiminkite, kad prieskonių būtų „šiek tiek mažiau“, nes patiekalas tada vis tiek bus labai aštrus. Geriau prašykite, kad prieskonių į maistą jums iš viso nedėtų – tada aršumas ir prieskonių kiekis bus pakenčiamas. Indai valgo be galo aštrų maistą, net maži vaikai yra prie jo pripratę. Gatvės užkandinėse pati nevalgiau ir nerekomenduoju to daryti kitiems turistams, nes mane buvo įspėję, kad mūsų organizmui tai nėra saugu. Nebent esate pasidarę visus skiepus, ko aš prieš kelionę nepadariau, nes nusprendžiau pasikliauti likimu. Europiečiams siūlyčiau eiti į kavines arba išbandyti valgymą šventyklose. Šventyklose yra valgyklos, kuriose patiekiamas neaštrus maistas.
Vrindavane nėra jokio alkoholio, cigarečių, mėsos, žuvies ir kiaušinių. Visoje Indijoje niekas nevalgo karvės mėsos, todėl ypač šventajame Vrindavane dominuoja vegetariškas maistas. Indams karvė yra šventas gyvūnas ir jos mėsos valgymas būtų nesuvokiamas dalykas. Indiški patiekalai yra aštrūs, su daug ryžių, vyrauja didelė patiekalų įvairovė. Lietuvoje dažnai vienas patiekalas susideda iš pagrindinio patiekalo, daržovių ir garnyro, o Indijoje vieną patiekalą sudaro kelios nedidelės lėkštutės, kuriose yra įvairiausio skirtingo maisto.
Man labiausiai patiko miltiniai patiekalai – puris ir čiapati duonelės. O šiaip patarčiau apsilankyti vaišnavų šventykloje ir ten pavalgyti prasado – maisto, kuris pirmiausiai yra paaukojamas dievybei, o po to suvalgomas, tikint, kad dievybės palaiminimas įsismelkė į jį. Vrindavane į maistą žiūrima ne tik kaip į tiesiog pavalgymą ir į savo fizinių poreikių patenkinimą. Manoma, kad valgymas šventykloje pamaitina ir žmogaus dvasią. Šventyklose patiekiamas „nesmurtinis“ maistas – nėra mėsos, žuvies ir kiaušinių. Už pagamintus patiekalus pirmiausiai padėkojama Viešpačiui, tik tuomet siūloma valgyti žmonėms.
Ar Indijoje yra kokių nors išskirtinių lankytinų objektų?
Šiuo klausimu aš nebūsiu gera pašnekovė, nes į Indiją važiavau pamatyti savo vidinių lankytinų objektų. Žinoma, aplankiau legendinį Tadž Mahalą, tačiau atvykus prie jo mane vėl apėmė tas kelionių nevilties jausmas: viskas be galo gražu, įspūdinga, stebuklinga architektūra, bet kažkodėl iškart užsimaniau grįžti atgal į Vrindavaną.
Visiems, kurie ketina vykti į Indiją, rekomenduoju nuvažiuoti į Vrindavano miestelį. Kiekvienas dalykas, kuris ten yra, yra svarbus. Apsilankykite šventyklose vykstančiose paskaitose, pabandykite pamatyti tai, ko nemato jūsų akys. Šalia Vrindavano yra garsus Govardano kalnas – čia atvyksta daugybė piligrimų iš viso pasaulio. Jie keliais vaikšto aplink kalną, prašydami aukštesniųjų jėgų pagalbos, svajonių išpildymo, ligų išgydymo. Simboliškai voliojamasi šio kalno dulkėse. Aš irgi ten buvau, tik kalną apėjau kojomis, o ne keliais.
Indijoje objektų lankymams reikia skirti labai daug laiko, nes nuvažiuoti nuo vieno objekto iki kito užtrunka labai daug laiko. Pavyzdžiui, nuo Delio oro uosto iki Vrindavano, kuriuos skiria 100 kilometrų, mes autobusu važiavome 5 valandas. Važinėjant vietoje, nedidelius atstumus, galima išsinuomoti rikšą, kuri yra labai pigi ir kainuoja 10 rupijų vienam žmogui. Rikšoje telpa 5-6 žmonės. Anksčiau rikšas mindavo žmonės, dabar jau beveik visur yra elektrinės rikšos. Indijoje apskritai viskas labai pigu: tiek maistas, tiek rūbai, tiek transportas, tiek apgyvendinimas.
Kada yra geriausias metas kelionei į Indiją?
Nuo spalio iki balandžio. Gegužės-rugsėjo mėnesiais Indijoje vyrauja mums nepakeliami karščiai, o oro temperatūra neretai siekia 50 laipsnių karščio! Spalį-lapkritį aplinka pradeda atsigauti po karščių, tuo metu Vrindavane vyksta Kartikos mėnesis – kažkas panašaus į lietuvišką advento laikotarpiį. Kartikos mėnesį šventyklose meldžiasi labai daug žmonių, vyksta įdomūs aukojimai, žodžiu, visas miestas švenčia ir labai rekomenduoju vykti būtent tuo metu.
Ar kelionė į Indiją pakeitė tave?
Vykdama į Vrindavaną tikėjausi, kad atsiversiu į tą dvasinį gyvenimą, tačiau supratau, kad man reikia grįžti į Lietuvą, išnaudoti savo gebėjimus ir daryti dalykus čia. Kelionė į Indiją man suteikė motyvacijos dirbti. Supratau, kad gyvenimas materialiame pasaulyje nėra nuodėmė, o karjeros ir pinigų siekimas yra visiškai normalus dalykas – juk dabar visi gyvename materialiame, o ne dvasiniame pasaulyje. Tik manau, kad visur turi išlikti balansas ir suvokimas, kad didžioji gyvenimo laimė, esmė, ir prasmė yra giliau už materialius dalykus.